Pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje teisinis vertimas buvo labai reikalingas dėl globalizacijos ir intensyvėjančių kontaktų bei mainų tarp žmonių ir valstybių. Bendradarbiaujant ir kooperuojantis tarptautiniu lygmeniu, teisė taip pat greitai įgauna tarptautinę perspektyvą. Šis reiškinys gali turėti svarbių pasekmių tarptautiniame kontekste, kuriame dažnai naudojami dokumentai, parašyti viena kalba, bet apimantys skirtingų šalių išleistus įstatymus ir reglamentus. Taip atsirado teisinio ekvivalentiškumo principas, kuris pabrėžia, kad reikia atsižvelgti į teisinį poveikį, kurį išverstas tekstas turės tikslinėje kultūroje. Verčiant teisinius tekstus reikia ne tik pasiekti vienodą poveikį ir vienodą prasmę, bet ir išsaugoti pirminę teisinio teksto intenciją.

Teisinio teksto tarpkalbinis perteikimas ypač sudėtingas dėl to, kad vertimas iš vienos kalbos į kitą paprastai būna dvisistemis, ne tik dvikalbis, nes skiriasi originalo ir tikslinės kalbos teisinės bei lingvistinės sistemos. Dėl šios priežasties teisinis vertimas daugiausia vertinamas pagal jo adekvatumą komunikacinei paskirčiai tikslinėje kultūroje. Tai galioja ir daugelyje daugiakalbių (bet viensistemių) šalių, kuriose visi įstatymo vertimai turi vienodą autentišką statusą ir laikomi lygiaverčiais tekstais.

Nors teisiniuose dokumentuose visomis kalbomis sprendžiami panašūs klausimai, tai vyksta savitais būdais tiek dėl skirtingų kalbų, kuriomis tekstai sukurti, tiek dėl atitinkamų kultūrinių visuomenių bei jų teisinių sistemų skirtumų. Teisinis vertimas yra ypač sudėtingas ne tik dėl kultūrinio teisinio diskurso pobūdžio, bet ir dėl to, kad reikia užtikrinti formalų to paties teksto vienodai autoritetingų versijų atitikimą. Taip pat ir dėl to, kad jis priklauso nuo daugelio veiksnių, iš kurių svarbiausi yra viso pirminio teisinio teksto lingvistinis ir teisinis aiškinimas ir jo perteikimas atitinkamu lygiaverčiu tekstu kita kalba.

Teisiniu požiūriu informacijos papildymas ar pašalinimas teisiniame vertime yra labai rizikinga procedūra dėl galimo tikslinio teksto teisinės prasmės ir (arba) poveikio pakeitimo, todėl galima daryti prielaidą, kad eksplikacija ir implikacija teisiniame vertime gana retas reiškinys.

Plačiojoje visuomenėje visuotinai priimta, kad teisme vartojama ir teisiniuose dokumentuose rašoma teisinė kalba yra sunkiai suprantama ar net nesuprantama. Tyrimai rodo, kad iš tiesų yra tam tikrų skirtumų tarp paprastosios ir teisinės kalbos (ypač žodyno ir teksto rengimo standartų). Tačiau teisinė kalba plačiajai visuomenei gali atrodyti nesuprantama ne tik dėl vartojamų žodžių, bet ir dėl kitos priežasties – dėl jų gramatinės struktūros. Teisinė kalba gali atrodyti nenuosekli ne tik dėl to, kas šia kalba sakoma, bet ir dėl to, kas joje nepasakoma: dėl profesinių teisinių žinių, kurios paprastai preziumuojamos teisiniuose tekstuose. Šios žinios eksplicitiškai pateikiamos tik retais atvejais, tačiau tipiškus teisinius tekstus galima nuodugniai suprasti tik tuo atveju, jei jos laikomos juose numanomomis.